Man 65-eri, ir pirmą kartą gyvenime susimąsčiau: mūsų vaikai, kuriems su vyru atidavėme viską, mūsų nebereikia. Trys vaikai, kuriems paaukojome savo laiką, jėgas ir pinigus, gavo viską, ko norėjo, ir mus paliko. Sūnus net neatsiliepia, kai skambinu. Kartais pagalvoju: ar tikrai niekas iš jų net stiklinės vandens neatneš, kai būsime visai seni?
Ištekėjau būdama 25 m. Petras buvo mano bendraklasis ir ilgai mane mergino. Dėl manęs jis įstojo į tą patį universitetą, o po metų susituokėme. Vestuvės buvo kuklios, o netrukus aš pastojau. Mums gimė mergaitė. Petrui teko mesti studijas, kad galėtų dirbti, o aš pasiėmiau akademines atostogas.
Tai buvo sunkūs laikai. Vyras dirbo beveik visą parą, o aš mokiausi būti mama ir stengiausi užbaigti mokslus. Po dvejų metų vėl pastojau. Teko pereiti į neakivaizdines studijas, o Petras dirbo dar daugiau, kad aprūpintų šeimą.
Nepaisant sunkumų, užauginome du vaikus: vyresnę dukrą Kamilę ir jaunesnį sūnų Tomą. Kai Kamilė išėjo į mokyklą, pagaliau radau darbą pagal specialybę. Gyvenimas pradėjo gerėti: Petras jau turėjo stabilų darbą su gera alga, įsirengėme nuosavą butą. Bet vos tik pajutome palengvėjimą, aš vėl pastojau.
Trečio vaiko gimimas mums tapo nauju išbandymu. Vyras dirbo dar uoliau, kad išlaikytų šeimą, o aš rūpinausi mažąja dukra Ona. Nežinau, kaip mums pavyko susitvarkyti, bet pamažu vėl grįžome į stabilų gyvenimą. Kai Ona išėjo į pirmą klasę, pagaliau pajutau palengvėjimą.
Tačiau sunkumai tuo nesibaigė. Kamilė, vos pradėjusi studijuoti, pranešė, kad planuoja tuoktis. Mes jos neatkalbinėjome – patys buvome išgyvenę ankstyvą santuoką. Vestuvių organizavimas ir pagalba sprendžiant būsto klausimą pareikalavo nemažai pinigų.
Tomas, mūsų sūnus, taip pat norėjo turėti savo butą. Mes negalėjome jam atsakyti, todėl paėmėme dar vieną paskolą ir nupirkome jam būstą. Laimei, jis greitai susirado gerą darbą prestižinėje įmonėje.
Kai Ona mokėsi paskutinėje mokyklos klasėje, ji užsiminė apie savo svajonę studijuoti užsienyje. Su vyru sunkiai, bet surinkome pinigus, kad galėtume jai tai suteikti. Ona išvažiavo, o mes likome dviese.
Bėgant laikui, vaikai vis rečiau pradėjo lankytis mūsų namuose. Kamilė gyveno tame pačiame mieste, bet užeidavo labai retai. Tomas pardavė savo butą, įsigijo kitą sostinėje ir namo grįždavo dar rečiau. Ona, baigusi universitetą, taip ir liko gyventi užsienyje.
Mes su Petru atidavėme vaikams viską: savo laiką, jaunystę, pinigus, o galiausiai likome jiems nereikalingi. Mes nesitikime iš jų pagalbos ar pinigų. Norime tik vieno – kad jie kartais rastų laiko paskambinti ar aplankyti mus, pasakyti gerą žodį.
Bet, atrodo, to nebebus. Dabar galvoju: gal jau metas liautis laukti ir pradėti gyventi sau? Gal 65-erių mes nusipelnėme nors šiek tiek laimės, apie kurią visada galvojome paskutinėje vietoje?