Visada buvau įsitikinusi, kad mamulės, kurios atsisako vaikų – kalinės, valkatos, benamės ir moteriškos lyties padarai, piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais. Na ir žinoma, visos jos iš asocialių šeimų.
Kaip tik gulėjau gimdymo namuose dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Mūsų skyriuje buvo du tokie naujagimiai, palikti ligoninėje vos gimę. Aš su dar viena gimdyve nusprendėme pasirūpinti naujagimiais.
Ašaros kaupėsi akyse žiūrint į tuos vaikelius! Mes eidavome keisti sauskelnių ir maitinti mišinuku šiuos pamestus mažylius. Medicinos personalo kaip visada trūko ir mes paprašėme, kad vyriausioji slaugytoja leistų mums padėti šiems vaikeliams. Gerai pagalvojus, pamestiems mažyliams bus geriau nuo mūsų dėmesio.
Apie mano palatos kaimynės globotinį kalbėjo, kad jo motina narkomanė. Kas „maniškio“ motina, kažkodėl niekas nežinojo arba nenorėjo pasakoti. Žinoma, mes aptarinėjome šią temą, tačiau visos versijos sukosi įprasta schema: „kalėjimas-narkotikai- degtinė“.
Likus porai dienų iki išrašymo iš ligoninės, į palatą įpuolė kaimynė:
– Einam, greitai! Ten atsirado „tavo“ atžalos tėvai!
Nieko sau naujiena! Ne motina, o visi „tėvai“! Greit šokau iš palatos ir nuskubėjau koridoriumi.
Ir nustėrau… Hole pamačiau du paauglius, tai buvo vaikinas su mergina, iš išvaizdos aiškiai
nepilnamečiai. Jie tylėdami stovėjo, nuleidę akis, baikščiai glaudėsi vienas prie kito.
Su jais atėjo jų tėvai, iš pažiūros atrodė normalūs ir pasiturintys žmonės, tai buvo mažylio seneliai.
Negalėjau išgirsti, ką jie kalbėjo, bet sprendžiant iš jų veidų išraiškos ir audringos reakcijos, ten vyko tikra tragedija.
Pamačiau, kaip merginą, visą ašarotą, pasodino prie rašomojo stalo ir privertė kažką pasirašyti.
Vaikinas bandė kažką pasakyti, tačiau jo motina beveik nubloškė sūnų nuo merginos. Nepilnamečiams tėvams net neleido pasimatyti su jų mažyčiu sūneliu.
Pirmasis mano polėkis buvo spontaniškas noras įsivaikinti mažylį! Tačiau, kaip pasirodė, tai visiškai nelengva, ten reikia praeiti kelias komisijas ir pateikti krūvą popierių. O ir mano dukrelė turėjo sveikatos problemų.
Mane išrašė. Kurį laiką aš dar tikinau save, kad vėliau ateisiu į ligoninę ir sužinosiu tolesnį mažylio likimą.
Tačiau man taip ir neužteko drąsos ateiti… Labai norisi tikėti, kad jam rado įtėvius, kurie jį myli.
O galbūt tų vaikų, kurie taip anksti tapo mama ir tėčiu, tėvai apsigalvojo ir grįžo anūko? Labai tikiuosi, kad šios istorijos pabaiga laiminga.
Argi gali iš pažiūros tokia teigiama ir pasiturinti šeima štai taip paprastai imti ir beširdiškai išmesti savą kraują?
